kaukurė

kaukurė̃ sf. (3^b) Kv, Jn, Šv, Gr, kaukūrė̃ kalno viršūnė, aukštuma; plg. kaukarė: Kaukurė̃ yra viršūnė kalno, kalvos J. Ant kaukūrės nė medžiai neauga Up. Ant pačios kaukurė̃s vos užsiropščiau J.